Jobo 26

₂„Kaip tu padėjai bejėgiam žmogui

ir palaikei ranką netekusiam jėgų!

₃Kaip tu patarinėjai neišmintingam žmogui

ir davei daug gerų patarimų!

₄Kieno patariamas tu tarei žodžius

ir kieno alsavimas išėjo iš tavęs?

₅Mirusiųjų šešėliai dreba po žeme,

vandenys ir jų gyvūnai apimti baimės.

₆Nuogas guli prieš Dievą Šeolas,

uždangos neturi Prapulties vieta.

₇Dievas išskleidžia šiaurinį skliautą virš tuštumos,

pakabina žemę ant nieko.

₈Jis uždaro lietaus vandenis savo debesyse,

tačiau nuo jų debesys neperplyšta.

₉Jis paslepia mėnulio veidą,

išskleisdamas virš jo savo debesį.

₁₀Jis nubrėžė ratą ant vandenų paviršiaus,

užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos.

₁₁Dangaus skliauto stulpai dreba,

apstulbinti griausmingo jo pagrūmojimo.

₁₂Savo galybe jis nutildė jūrą,

savo sumanumu sunaikino pabaisą Rahabą.

₁₃Jo vėjas iššlavė padanges,

jo ranka pervėrė suktąjį slibiną.

₁₄Tai tik jo galybės užuominos,

mes tik jos šnabždesį teišgirstame.

Kas gali suprasti jo galybės griausmą?“